Kristijonas Donelaitis sugrįžo…

                2014 metai paskelbti lietuvių literatūros klasiko K. Donelaičio metais. Gruodžio 15 dieną mūsų mokykloje vyko renginys, skirtas lietuvių literatūros klasiko – K. Donelaičio – 300 – ųjų gimimo metinių įprasminimui. Renginį iniciavo lietuvių kalbos mokytojos Daiva Daukševičienė ir Evelina Solovjova.
Renginį vedė 12 klasės mokiniai Aneta Rinkevič, Marta Makutonovič, Daniel Senkaniec ir 10 klasės mokinys Lukaš Mackevič. „Donelaitis mums yra kaip duona kasdienė, kaip savaiminė būties duotybė, kuri taip plačiai aprėpia mūsų egzistenciją, kad kartais darosi nepastebima, nemąstoma. Juk duona yra ypatingas maistas, gyvybinis pagrindas”, – tokiais žodžiais renginį pradėjo vedėjai. Juk iš tiesų negalime nepastebėti, jog Donelaičio kūriniai tarp kitų knygų lyg ir pradingsta, darosi nematomi kaip ta duona kasdienė ant mūsų stalo tarp kito nekasdieniško maisto, kurį keičiame pagal savo užgaidas.
          Renginio vedėjai itin įtaigiai perteikė lietuvių literatūros klasiko gyvenimo ir kūrybos faktus. Jų teigimu, Kristijonas Donelaitis, kilęs iš „tikrų lietuvių laisvųjų valstiečių“, gerai išmanęs Antikos filosofiją ir literatūrą, domėjęsis mechanika bei gamtos mokslais, krašte garsėjęs savo paties pagamintais mikroskopais, termometrais, barometrais, klavesinais ir net fortepijonu. K. Donelaitis sąmoningai pasirinko tarnavimą lietuvių tautinei bendruomenei, stojo greta valstiečių baudžiauninkų ir įsijungė į lietuvių kalbos ir kultūros gynėjų gretas.
                 Manoma, kad poemą „Metai“, renginio vedėjų teigimu, K. Donelaitis kūrė visą gyvenimą. Poetas kiekvieną eilutę kantriai ir rūpestingai šlifavo. Šis kūrinys iki dabar pilnas paslapčių. Jis turi ne vieną sluoksnį ir gali būti įvairiais būdais interpretuojamas, įvairiais raktais rakinamas. Savo laiku Vydūnas teigė, kad Donelaičio „Metai“ yra lietuvių tautos išlikimo programa. Čia vaizduojama Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenė, kovojanti dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, dėl išlikimo. Tautiškumas „Metuose“ iškeliamas kaip būtina žmogaus moralės atrama, o gimtoji kalba – kaip svarbiausias tautiškumo dėmuo. Donelaičio žmonės tebėra gyvi, jo pasaulyje mirties nėra, jo lietuviškas žodis tebegyvena tarp mūsų ir kalba mums.
            Įtaigūs eilėraščių posmai, kuriuos deklamavo 5 – 8 ir 11 klasės mokiniai, sukūrė ypatingą atmosferą. Mokinius paruošė lietuvių kalbos mokytoja E. Solovjova. Muzikos kūriniai, kuriuos atliko 7 kl. mokinė Loreta Rynkevič ir 9 kl. mokinė Lilija Makutonovič, privertė mus susimąstyti apie lietuvių literatūros klasiko kūrybos nemirtingumą. Renginiui sceną apipavidalino dailės mokytoja Renata Chosčijeva, lenkų kalbos mokytoja Teresa Rynkevič ir rusų kalbos mokytoja Vaclava Klejevskaja padėjo pasiruošti 11 klasės merginoms ištraukų iš K. Donelaičio poemos „Metai” skaitymui. Muzikos mokyklos mokytojos Linos Poškienės indėlis į renginį taip pat negalėjo likti nepastebėtas.
            Visų rašytojų nevienodas likimas. Vieni tuojau pastebimi ir įvertinami; kitus pastebi tik paskesnės kartos. Vieni randa pasekėjų ir sukuria savas „mokyklas”; kiti pasilieka vienišos viršūnės. Kristijonas Donelaitis priklauso prie tų, kurie lieka vieniši kalnai be panašių į juos kalnelių. Jis priklauso prie tų, kuriuose skirtingų laikų žmonės randa ir žavisi skirtingomis vertybėmis.
Daiva Daukševičienė,
lietuvių kalbos mokytoja

DSCF5408 DSCF5391 DSCF5402 DSCF5392

Parašykite komentarą