Kovo 11 – oji

LIETUVA – tai septynios raidės žodyje. Kiekviena jų slepia mūsų gyvenimus – nepagražintus, tikrus, sunkius, kartais laimingus.
LIETUVA – tai rasotas sodas ankstyvą pavasario rytą – gaivumo ir vilčių tiek daug suteikia.
Lyja, vėjas, krečia drebulys, šalta – tokia man LIETUVA. Rodos, niekada pro tirštus debesis neprasiskverbs saulės spindulys… bet taip tik atrodo.
LIETUVA – kartais ji sutelpa į mažą jūros bangų išplautą akmenėlį ar žemės saują, kruopščiai suvyniotą popieriuje.
LIETUVA – kai eidama gatve matau tik savo šešėlį, niekieno kito – persekiojančio mano žingsnius ir mintis, supančiojančio mano kojas ir surišančio rankas.

 LIETUVA – kai žydi vyšnios ir kvepia obelys,
kai glostau senolės galvą,
kai turiu kam paduoti ranką,
kai man sako myliu,
kai girdžiu, kada juokiasi ir verkia vaikas – tada aš suprantu – tai LIETUVA.

      Tarp daugybės neeilinių dienų yra itin didžios dienos. Kovo 7 dieną savo mokykloje minėjome Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo dieną – Kovo 11 – ąją.  Renginį organizavo istorijos vyr. mokytoja Janina Gudalevič, muzikos mokytoja metodininkė Renata Joknienė ir choreografijos vyr. mokytoja Ivona Grigienė. Gražiomis dainomis, eilėraščių posmais, iki sielos gelmių jaudinančiais žodžiais tądien pasveikinome savo Tėvynę Lietuvą.

      Kad ši šventė išties didinga, abejonių nėra. Ši diena nulėmė tai, kad šiandien galime gyventi laisvoje Lietuvos Respublikoje. Kad turime galimybę orūs stovėti tarp kitų tautų ir šalių. Kad esame laisvi, pripažinti.
Ši diena lėmė ir tai, kad galime laisvai bendrauti tarpusavyje ir su kitomis tautomis, ji išvadavo nuo kasdieninės baimės būti persekiojamu, varžomu ir įtarinėjamu savo tautos žmogumi. Bet svarbiausia šios dienos dovana – būti laisvu, būti savimi, o visiems kartu būti atskira ir niekieno nevaldoma tauta, valstybe.
Į Kovo 11-ąją atėjome iš labai toli, iš pačios senovės. Atėjome su tais žmonėmis, kurių nėra, kurių nelikę net mūsų atmintyje. Į šią dieną atvedė šviesuoliai, į šią dieną atvedė kankiniai ir tremtiniai, į šią dieną atvedė tyliai dirbantys, triūsiantys ir besimeldžiantys paprasti mūsų žemės žmonės.
Nelengvas buvo kelias iki didžiosios Kovo 11-osios. Ilgai ir labai iš toli ėjome, bet atėjome. Aišku, kad Dokumente po parašais buvo visko: ir džiaugsmo, ir nežinios, netikrumo, ir baimės.
Tuos parašus šiandien reikia įgyvendinti. Ir pirmiausia sau pasakyti, kad esu laisvas, kad noriu laisvas būti, kad noriu kurti laisvai, kad noriu gyventi tiesoje. Ir visa tai vyksta, veriasi, skleidžiasi šiandien.
Taigi, šiandien galime džiaugtis ir dėkoti vieni kitiems už laisvę, kurią turime, už galimybes, kuriomis naudojamės ir už žmones, kurie padėjo šią laisvę pasiekti.

Daiva Daukševičienė,
lietuvių kalbos mokytoja

Parašykite komentarą