Vasario 16-oji

Vasario – 16 oji – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena. Vasario 14 – 15 d. mūsų mokykloje vyko įvairi veikla, skirta šiai svarbiai datai pažymėti. Vasario 14 dieną mokiniai su dailės vyr. mokytoja R. Chosčijeva ir technologijų vyr. mokytoja Liudmila Narkevič per pamokas lankstė iš popieriaus trijų spalvų – geltonos, raudonos, žalios – gerves.

Vasario 14 ir 15 d.  lietuvių kalbos mokytoja E. Solovjova ir D. Daukševičienė per pamokas kalbėjo apie XIX amžiaus lietuvių literatūrą. Vasario 15 dieną istorijos vyr. mokytoja J. Gudalevič per pamokas kalbėjo apie XIX amžiaus laikotarpį ir Vasario 16 d. įvykius.

Šventę organizavo direktorės pavaduotoja ugdymui L. Narkevič, lietuvių kalbos mokytojos E. Solovjova, D. Daukševičienė, istorijos mokytoja J. Gudalevič, dailės mokytoja R. Chosčijeva, muzikos mokytoja R. Joknienė.

 Vasario 15 dieną 12 val. mokyklos fojė prasidėjo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas. Jį pradėjo 9 klasės mokinė I. Matulevič V. Mačernio eilėraščiu „Mirties paveikslas”.

Reikšmingos datos istoriją mums priminė E.Rinkevič ir I. Matulevič: „… Prievarta  prijungta prie carinės Rusijos lietuvių tauta išgyveno sunkų laikmetį: 40 metų lietuviško rašto draudimo, savo tautos kalbą puoselėjusių, saugojusių ir skleidusių lietuvių tremtys bei mirtys, slaptos lietuviškos mokyklos, žiauriai numalšinti sukilimai – ilgas ir sunkus mūsų tautos  kelias. Tačiau viltis atgauti Nepriklausomybę niekada nebuvo išblėsusi mūsų protėvių širdyse… Ir 1918 m. vasario 16-ąją išaušo ta diena, nuo kurios atvertėme naują savo tautos knygos  puslapį…“.

Po oficialiosios renginio dalies vyresniųjų klasių vaikinai mokyklos fojė iškabino trispalves gerves, simbolizuojančias laisvę. Kiekviena pradžia turi ir pabaigą. Mokyklos fojė nuskambėjus paskutiniams Tautiškos giesmės akordams, baigėsi ir šis renginys, skirtas svarbiam mūsų Tėvynės istorijos puslapiui.

Manau, kad kiekvienas išsinešėme namo po dalelę žinių, gilesnio supratimo, šilumos ir pagarbos jausmo savo Tėvynei, jos istorijai. Juk mes kiekvienas turime ne tik kažko tikėtis ir reikalauti iš Lietuvos, bet ir jaustis už ją, jos istoriją atsakingi. Tegul dar ilgai širdyje kirba Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negirdėti.“

 Daiva Daukševičienė, lietuvių kalbos mokytoja

Parašykite komentarą